Kiekvienas nuo kažko turi pradėti – tas pats galioja ir kalbant apie važiavimą dviračiu. Tikriausiai prisimenate, kaip vaikystėje tėvai jus mokė važiuoti dviračiu ir kaip sunku buvo išlaikyti lygsvarą ar minti pedalus. Važiavimas dviračiu vaikams suteikia daug džiaugsmo, tačiau išmokti važiuoti juo gali būti sunkus ir daug streso keliantis procesas. Tam kad apsaugotumėte savo mažuosius nuo streso ir galimų traumų, patariame pratinti vaiką prie dviračio dar tuo metu, kai jis negali juo važiuoti. Kaip tai padaryti? Atsakymas labai paprastas – balansiniai dviratukai. Balansiniai dviratukai pritaikyti labai mažiems vaikams, kurie jau vaikšto, tačiau dar jokiais būdais negalėtų važinėti tradiciniu dviračiu.
Balansiniai dviratukai mažiesiems
Balansiniai dviratukai yra labai panašūs į paspirtukus, tačiau pats principas kiek skiriasi ir primena tikrą dviratį. Balansiniai dviratukai turi ir vairą, sėdynę bei rėmą, tačiau neturi pedalų ir važiuojant jais nereikia sugebėti laikyti lygsvarą – viskas atliekama kojų pagalba, kurios visuomet siekia žemę ir yra geriausia atrama. Didžiausias skirtumas tarp dviračių ir balansinių dviratukų yra būtent pedalai – balansiniai dviratukai yra varomi ne pedalais, o pasispyrimu kojomis. Jie padės ugdyti vaiko koordinaciją, suprasti kaip veikia dviratis ir priprasti prie šio aparato. Be to, egzistuoja kur kas mažesnė tikimybė jog vaikas nukris nuo tokio dviračio ir susižalos.
Visų pirma, žmonėms labai rūpi, kokio patvarumo yra mediniai namai. Vien pasakoje „Trys paršiukai“, tarsi įskiepytoje mums į vaikystės sąmonę, įdiegta, jog tas paršiukas, kuris statė namą iš medžio (iš šakų), greitai savo namelio neteko. Tačiau galbūt gyvenime viskas būna kitaip ir medinis namas turi daug geresnes perspektyvas, ir visai nebūtina ręsti namo iš akmenų, jeigu nori, kad jis tarnautų tavo gyvenime. Laikoma, kad tinkamai pastatytas medinis namas gali stovėti 100 – 200 metų, ir tai yra normalu. Tačiau yra visokių namų, „Mano vila“ pabrėžia, kad Norvegijoje yra tokių medinių namų, kurie būdami patvarūs ir vis dar naudojami stovi jau daugiau kaip 600 metų. Aišku, tai išskirtiniai pavyzdžiai, tačiau net ir pasivažinėję po etnografinius lietuviškus kaimus, rasite tokių medinių trobų, kurių rąstai laikosi kuo puikiausiai, nors drybso ten jau keletą šimtų metų.